Be abejo, Visaginui Seime turi atstovauti savas žmogus. Manau, su tuo ginčytųsi nedaugelis.
Todėl tuo labiau stebina socialdemokratų ir konservatorių – dviejų didžiausių Lietuvos politinių partijų – bei „Nemuno aušros“ sprendimas mūsų apygardoje kelti kandidatus iš šalies. Išeitų, kad tarp pačios apygardos gyventojų tinkamų kandidatų jiems neatsirado – tad mums atsiuntė politinius „turistus“.
Švelniai tariant, tai kelia klausimų. Ir, matyt, nemažai pasako apie tai, kaip šios partijos mato mūsų kraštą ir čia gyvenančius žmones.
Vis dėlto – ką reiškia būti „savu“?
Kiekvienas šią sąvoką supranta šiek tiek kitaip. Vienam savas yra tas, kuris čia gimė. Kitam – tas, kuris kalba ta pačia kalba ar užaugo gretimame kieme. Be to, šiandien, politinių technologijų, socialinių tinklų ir reklamos laikais, susikurti „savo žmogaus“ įvaizdį nėra taip jau sudėtinga.
Nenoriu įrodinėti, kad esu „savas“. Tiesiog šiek tiek papasakosiu apie save.
Man 48-eri. Gimiau ir užaugau Visagine. Čia prabėgo mano vaikystė ir mokykliniai metai, čia gyvena mano šeima, su šiuo miestu susijęs visas mano gyvenimas.
Vieni šilčiausių vaikystės prisiminimų susiję su netoli Visagino esančiu Skrito kaimu, kur vasaros atostogas leisdavau pas senelius. Gamta, žvejyba, paprastas kaimo gyvenimas ir artimųjų rūpestis – visa tai liko su manimi visam gyvenimui.
Mano mama Stanislava dirbo prekyboje, valgykloje ir bufete. Iš jos gavau paprastą gyvenimo pamoką: kiekvienas sąžiningas darbas yra vertas pagarbos.
Tėvas išmokė mane atsakyti už savo poelgius, gerbti žmones ir laikytis duoto žodžio. Jis dalyvavo statant Visaginą, dirbo išorinių inžinerinių tinklų montuotoju. Per mokyklines atostogas kartais pasiimdavo ir mane į darbą, todėl savo akimis mačiau, kaip tiesiami inžineriniai tinklai, dirba technika ir pamažu auga jaunas miestas.
Tikriausiai būtent tada ir atsirado mano susidomėjimas statyba bei miesto infrastruktūra. Vėliau tai tapo mano profesija.
Ir šiandien, kai pats dirbu su Visagino objektų projektavimu, rekonstrukcija ar remontu, nejučia prisimenu tėvą – o kartu ir visus tuos žmones, kurie savo rankomis statė šį miestą, tiesė tinklus, statė namus, mokyklas ir kelius.
Man tai turi ypatingą prasmę: šiandien dirbti su tuo, ką kadaise kūrė mūsų tėvų karta, ir suprasti, kad dabar jau mūsų eilė atsakingai atnaujinti ir plėtoti miestą.
Tam tikra prasme tai to paties darbo tęsinys – tik jau kitos kartos rankomis.
Baigiau Visagino mokyklą, kuri dabar vadinasi „Gerosios vilties“. Jaunystėje užsiėmiau graikų-romėnų imtynėmis. Su ypatingu dėkingumu prisimenu savo trenerį Vitalijų Vitaljevičių Nagoviciną – jis išmokė mane disciplinos, kantrybės, pagarbos varžovui ir gebėjimo nepasiduoti.
Po mokyklos mokiausi Vilniaus technikos kolegijoje, vėliau įgijau aplinkos inžinerijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį. 2000–2001 metais atlikau karinę tarnybą Marijampolėje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio motorizuotajame pėstininkų batalione.
Mano profesinė veikla jau daugelį metų susijusi su statyba, inžinerine infrastruktūra, projektine dokumentacija ir infrastruktūros projektų įgyvendinimu Visagino savivaldybės administracijoje.
Man visada svarbu matyti praktinį savo darbo rezultatą: ne ataskaitą dėl ataskaitos, o objektą, kuris iš tiesų naudingas žmonėms.
Esu vedęs. Su žmona Oksana auginame tris vaikus.
Šeima man – ne gražus žodis politinėje programoje. Tai kasdienė atsakomybė, tarpusavio palaikymas ir gebėjimas galvoti ne tik apie save.
Stengiuosi savo vaikams perduoti tai, ko kadaise mane mokė tėvai, mokytojai ir treneris.
Be šeimos ir darbo, svarbią vietą mano gyvenime užima muzika.
Dainuoju lenkų chore prie bažnyčios ir lenkų dainų ansamblyje „Tumelianka“.
Man tai ne vien pomėgis. Tai kultūra, atmintis, tradicijos ir ryšys tarp kartų.
Labai gerbiu visus, kurie Visagine puoselėja savo tautos kultūrą – baltarusius, rusus, totorius, uzbekus, armėnus, lietuvius ir kitų tautybių žmones. Per dainas, kalbą, virtuvę, šventes ir šeimos papročius žmonės išsaugo tai, ką perėmė iš savo tėvų ir senelių, ir perduoda savo vaikams.
Man atrodo, būtent iš pagarbos savo šaknims gimsta tikra pagarba kito žmogaus kultūrai.
Ne tada, kai visi tampame vienodi, o tada, kai kiekvienas gali išsaugoti tai, kas sava, ir ramiai gyventi šalia kitų.
Visaginas visada buvo daugiatautis miestas. Manau, tai didžiulis mūsų turtas.
Man nėra artimas politiko, kuris nuolat vilki kostiumą ir kalba sudėtingais žodžiais, įvaizdis.
Esu paprastas žmogus.
Dirbu. Auginu vaikus. Dainuoju chore. Prisimenu savo tėvus, senelius, mokytojus ir trenerį. Gerbiu darbą ir dirbančius žmones. Myliu miestą, kuriame užaugau.
Man svarbios paprastos vertybės: sąžiningumas, teisingumas, atsakomybė, darbštumas ir gebėjimas laikytis duoto žodžio.
Esu įsitikinęs, kad žmogų apibūdina ne pareigos, kostiumas ar gražūs žodžiai prieš rinkimus, o pirmiausia jo poelgiai: kaip jis elgiasi su artimaisiais, kaip dirba, ar sugeba pripažinti klaidas ir ar atsako už savo žodžius tada, kai rinkimai jau pasibaigę.
Ne man spręsti, „savas“ aš ar „svetimas“.
Lapkričio 8-ąją tegul kiekvienas iš jūsų pasirenka pats.
Politinė reklamos skelbimas. Užsakymo Nr. PR-2026/176.
Užsakovas – LLRA-KŠS. Skirta 2026 m. lapkričio 8 d. pirmalaikiams LR Seimo nario rinkimams vienmandatėje Nalšios šiaurinėje apygardoje Nr. 52 politinei kampanijai.
